Adam Przechrzta – „Cień“

Adam Przechrzta – „Cień“

(Materia Prima #3)

Užbaigiau Przechrztos trilogiją apie Olafą Rudnickį – alchemiką, magą, etc.

Alternatyviame pirmajame pasauliniame – trumpas atokvėpis. Tarp viena į kitą šnairuojančių Ruisjos ir Vokietijos tarsi spuogas ant subinės išdygusi Varšuvos Respublika suvokia savo padėties trapumą ir žengdama pirmus žingsnius valstybingumo keliu karštligiškai ieško būdo, leisiančio išgyventi. Bet taisyklės keičiasi vos ne kasdien – čia ir galios žodžiai, ir į šį pasaulį prasmukę theokataratos…

Skaitosi smagiai, bet trečioji dalis pasirodė kiek perkrauta neprivalomomis siužetinėmis gijomis. Ir lengvai erzino du momentai.

Pirma – kažkaip buvęs niurzglys ir gana nemalonus bendravime tipas, Olafas trečiojoje dalyje toks jau visiškas riteris ant balto žirgo, kad oi. Ne, ir anksčiau jis buvo visaip kaip teigiamas, bet dangstėsi šiurkštumu ir apsimetinėjo, kad jis ne toks. Čia gi – jei jis kur ir šiurkštus bei nemalonus, tai tik bendraudamas su tais, kas to šiurkštumo nusipelnė. O visur kitur – tiesiog visų ir visko gelbėtojas.

Antra – keista autoriaus simpatija Rusijos Imperijai. Regis, turėtų labiau sirgti už besiformuojančią Varšuvos Respubliką. Ir serga, bet lygiagrečiai neatsisako padėti caro šeimynai. Tas „aš daktaras, aš padedu visiems“ ne iki galo įtikina, ypač, kai kalba ne apie sveikatos reikalus. Žinoma, dalinai tai apspręsta vieno iš pagrindinių antrojo plano personažų pasirinkimu – grafo Samarino linija nori nenori rutuliojasi Rusijoje. Bet vis teik lengvai erzino.

Kaip ir visai trilogijai – atseikėčiau tvirtus tris iš penkių. Arba skystus keturis. Tebūnie tie skysti – skaitėsi tikrai smagiai, nuobodu nebuvo.

4/5

Adam Przechrzta – “Namiestnik“

Adam Przechrzta – “Namiestnik“

(Materia Prima #2)

Antroji ciklo knyga. Šiek tiek alternatyvioji istorija, šiek tiek fantasy.

Trumpai apie setingą – kai kuriuose miestuose nutikęs kažkoks anapusinis proveržis – demonai braunasi į mūsų pasaulį. Tokias vietas apjuosė sidabru, stabdančiu tą bjaurastį, o tas aptvertas zonas vadina anklavais. Alchemikai ir magai it kokie Stalkeriui vis landžioja į tuos anklavus, mat tik iš ten augančių augalų ar padarų gali išgauti pirmykštę materiją – Materia Prima, ant kurios ir laikosi visa tų adeptų magija. Be to, tuose anklavuose yra Bibliotekos, kuriose gali išmokti vieną ar kitą Žodį, jei išgyvensi, žinoma.

Bet galingiausiems anklavų gyventojams aptvertoje zonoje darosi per ankšta – ir jie (ne be žmonių pagalbos) įsigudrina iš tų rezervatų išsilaisvinti. Jau tai būtų problema, bet žmonėms nereikia pagalbos susikurti problemas – jie patys tai moka. Vyksta pirmasis pasaulinis ir Varšuva, dar ką tik buvusi Rusijos imperijos dalimi, okupuota vokiečių. Tačiau frontas kaip tik juda link Lenkijos sostinės ir lenkai supranta – kaip tik dabar tas niekingas šansas pasistengti išplėšti nepriklausomybę.

Daug intrigų, nemažai magiškų susirėmimų. Viso to centre ir vėl, kad ir kaip pats to nenorėtų, atsiduria lenkas alchemikas Olafas Rudnickis. Na, ir šiek tiek – jo bičiulis ir netikras giminaitis rusų karininkas Samarinas. Autorius aiškiai labiau įsirašė. Pirmoje knygoje mane kiek trikdė stilius, šita jau slydo gerai. Tai ir vertinimas atitinkamai – nors pirmoji nusipelnė tik trejeto, šita jau gauna, kad ir ne pačius tvirčiausius, bet keturis iš penkių.

4/5

Adam Przechrzta – “Adept“

Adam Przechrzta – “Adept“

(Materia Prima #1)

Prasideda kaip koks „Piknikas šalikelėje“, tik nukeltas į XX amžiaus pradžią. Na, ir vietoje ateivių papiknikavo tamsiosios jėgos. Maskvoje, Peterburge ir Varšuvoje po tų piknikų liko anklavai – uždaros, sidabru aptvertos teritorijos, kuriose galioja visai kiti fizikos (ar metafizikos?) dėsniai. O dar tie padarai, kas ten gyvena… Apsilankyti anklave gali tik kariniai patruliai ir alchemikų gildijos nariai, ieškantys anklavuose jiems reikalingų elementų.

Vienos tokios „ekskursijos“ anklave metu ir susitinka du pagrindiniai veikėjai – alchemikas Olafas Rudnickis, kurio tėvas buvo 1863 metų sukilimo dalyvis, ir rusų imperijos ypatingojo padalinio karininkas Samarinas. Nuo tos akimirkos jųdviejų likimai persipins ir netgi užsimegs savotiška draugystė, nepaisant to, kad nors Olafas ir nuolat pabrėžia „nesidomintis politika“, bet niekuomet ir nepamiršta – jis lenkas, o Samarinas, kad ir kaip žiūrėtum, okupantas.

Ir netrukus tas įkyrus „Pikniko“ šešėlis pasislenka į antrą planą. Priekin lenda intrigos, magija ir politika, o pastarąja nesidomintis Rudnickis atsiduria viso to vis greičiau besisukančio verpeto centre.

Pasaulis įdomus, fabula išlaiko dėmesį. Bet stilius… Tiesa, į pabaigą kiek pasitaiso – arba aš tiesiog pripratau. Todėl trys iš penkių. Bet labai tvirti trys. Prie tęsinių, matyt, sugrįšiu. Juolab kad autorius nutraukia pasakojimą vos ne per pusę žodžio.

3/5