Walt Whitman – “Žolės lapai“
Apžvelginėti poeziją – tai kažkokia tokia specifinė sporto šaka, kurios aš visai neįvaldęs. Tai būsiu lakoniškas.
Whitmanas – sąrašų meistras. Tai pirmas teiginys, kuris man ateina galvon. Atrodo, kad jis tiesiog vardina viską, kas užeina ant seilės. Atrodo, bet. Tai savo sąrašais jis piešia vaizdų kaleidoskopą, kuris atsiveria nerealiom platumom. Nes Whitmanas dar ir neįtikėtinai vizualus. Kita vertus, šitaip teigdamas aš jį sumenkinu. Nes skaitydamas Whitmaną ne tik regi vaizdus, girdi klykiant žuvėdras, girgždant seno vežimo ratą, užuodi medvilnės rinkėjo prakaitą ar garuojančią po lietaus pievą.
Žodžiu – klasika (ir čia ne aš sugalvojau). Ir negaliu nepaminėti puikaus ir pagarbos verto vertėjų (persiprašau už netyčinę tautologiją) dueto – Mariaus Buroko ir Kasparo Pociaus darbo.
5/5