Jarosław Grzędowicz – “Księga jesiennych demonów“
„Rudens demonų knyga“ – dar vienas Grzędowicziaus trumposios prozos rinkinys. Jei anas, „Wypychacz zwierząt“ didesne dalim buvo toks link mokslinės fantastikos, tai šitas – gryniausia mistinė fantasy.
Rinkinį sudaro penkios apysakos, apjungtos į visumą iš esmės visai nebūtinu prologu ir epilogu, eilinį sykį įrodančios neabejotiną autoriaus talentą. Labai stipri proza. Depresuota tokia, tamsi – o ko jūs tikėjotės iš rudens demonų? Beveik visi veikėjai – žmonės, kurių gyvenimas griūva, žmonės, patekę giliausios duobėn – ar tai būtų emocinė, ar finansinė krizė. Ir šviesos šiame rinkiny nedaug. Bet gal trumpai apie kiekvieną apysaką.
„Klub Absolutnej Karty Kredytowej“ („Absoliučios kreditinės kortelės klubas“) – pagrindinis veikėjas, persekiojamas nepaliaujamos nesėkmių virtinės, netikėtai sulaukia dovanos – stebuklingos kreditinės kortelės – kuria gali apmokėti bet ką ir nebūtinai pinigais. Tai tarsi turėtų atstatyti pusiausvyrą herojaus gyvenime, bet ar nesugriaus pusiausvyros pasaulyje?
„Opowieść terapeuty“ („Terapeuto pasakojimas“) – pas psichologą apsilanko labai keistas pacientas, kuris jaučiasi, tarsi būtų ne savo vietoje, tarsi jis privalo būti kažkur kitur, nors pats patenkintas savo gyvenimu ir nieko keisti nenori. Būtų gal nieko keista, bet netrukus terapeutą ima lankyti keisti, akivaizdžiai prieštaraujančių pusių atstovai – vieni nori, kad terapeutas atsisakytų kliento, kiti, atvirkščiai, kad jis padėtų klientui prisiminti, kas gi toks tas yra iš tikrųjų.
„Wiedźma i wilk“ („Ragana ir vilkas“) – toksiškuose santykiuose įklimpusi ragana nusprendžia pati pasidaryti sau gyvenimo pakeleivį. Iš vilko. Tarsi ir pavyksta, bet ar tikrai gali išvaryti Žvėrį iš laukinio padaro?
„Piorun“ („Žaibas“) – sutuoktinių šeimą griauna mįslingas vyriškis, kurio be jų abiejų, rodos, niekas kitas net nepastebi. Aš gana anksti pagavau, kame kampas, bet nerašysiu plačiau, nes suspoilinsiu. Bet kuriuo atveju – vienas stipriausių rinkinio kūrinių.
„Czarne motyle“ („Juodas drugys“) – toks Mėlynbarzdžio ir kokio nors Connoro MacLeodo miksas, tuo pat metu nei kiek neprimenantis nei vienos iš tų dviejų istorijų. Paslaptingas gyventojas išsinuomoja kambarį pas atokiai gyvenančią dailininkę, prieš dvidešimt metų netekusią savo mylimojo. Diena po dienos, pokalbis po pokalbio mezgasi santykiai. Ar tai gali būti vėlyva, gyvenimo rudenį aplankiusi meilė? Ir ar gali pasaka baigtis laimingai? Žodžiu, labai gerą įspūdį palikęs rinkinys.
5/5